Rinkos naujienos
Pernai verslo pasaulį sudrebino žinia, kad sunkmečio negandų neišlaikė ir viena baldų pramonės lyderių UAB „Narbutas ir ko“. Jau daugiau nei metai kaip bendrovei paskelbtas bankrotas. Tačiau įmonė nenutraukė veiklos – dirba ir toliau.
Tiesa, šios bendrovės perspektyvos aiškios: po kurio laiko ji bus likviduota. Tačiau prekės ženklas išliko, baldų gamyba tęsiama, o bankrutuojančios įmonės savininkas Petras Narbutas įkūrė dvi naujas bendroves. Su juo kalbamės, kokią žymę bankrotas palieka verslininko biografijoje ir ar įmanomas verslo tęstinumas, kai tenka pripažinti savo bejėgiškumą pačiam sau, šimtams darbuotojų, partneriams ir visai verslo visuomenei.
Ką Jums, sėkmingai veikusios įmonės savininkui, reiškia bankrotas: visko, kas sukurta, pabaigą, karčią piliulę, kurią privalu praryti, ar galimybę pasimokyti iš klaidų ir, įgijus naujos patirties, kurti verslą iš naujo?
Viskas priklauso nuo požiūrio. Pirmiausia – kas yra bankrotas? Bankrutuoji ne tu, o įmonė, tai yra juridinis vienetas. Aišku, meluočiau, jei sakyčiau, kad įmanoma nesusitapatinti su verslu, kurį pats įkūrei ir kuris buvo pasiekęs lyderių aukštumas.
Nuo nesėkmių niekas nėra apsaugotas. Galima daug ką kaltinti – per didelius lūkesčius, laikotarpį, savo sprendimus. Bet laiko atgal neatsuksi. Netgi jei atsuktum, padėtis būtų ta pati: vienintelė išeitis – bankrotas. O po jo telieka tavo apsisprendimas, kaip gyvensi toliau. Galbūt praėjusio amžiaus pradžioje tokiu atveju tektų prisidėti revolverį prie smilkinio, nes prarasti viską, ką kūrei, buvo tolygu mirčiai. Tačiau savižudybė – tegul ir perkeltine prasme – lengviausias kelias. Kur kas sunkiau gyventi.
Aš sunkumų niekada nesibaidžiau.
Neslepiamas jaudulys, atviras prisipažinimas, jog nelengva, nerimo dėl ateities šešėlis veide – visa tai buvo, kai su Jumis šnekėjomės prieš gerus metus, praėjus vos keliems mėnesiams po bankroto paskelbimo. Dabar Jūs šypsotės, esate pasitikintis savimi, neabejojate verslo sėkme. Užtenka metų žaizdoms išsilaižyti ir vėl – kaip verslininkui – atgimti iš naujo?
Iš tiesų jaučiuosi puikiai. Todėl, kad vėl tikiu savimi, matau verslo perspektyvą. Svarbiausia – žinau, kad šalia manęs visada yra komanda, kuri patikėjo, kad sykiu galime įveikti bet kokius sunkumus. Ir tai nėra tušti žodžiai.
Gamykla veikia, darbo vėl turime į valias. Taip, tenka pripažinti, kad tąsyk prieš bankrotą mes buvome ne tik smagiai įsivažiavę, bet lėkėme per smarkiai. Suprastėjus sąlygoms, nebesuvaldėme padėties ir staigiame posūkyje išlėkėme į griovį. Galbūt šiek tiek apsitrankėme, apsibrozdinome, bet atgal į trasą mums grįžti pavyko. Ir ne tik mums: visi, kas po tokio kryčio sugebėjo atsitiesti, verti sugrįžti atgal į verslo pasaulį.
Argumentais vis stengiatės pagrįsti, kad bankrutavęs verslininkas turi teisę vėl viską pradėti iš naujo. Bandote labiau įtikinti save, visuomenę ar atsikratyti fenikso sindromo etiketės, kuri dažnai klijuojama kiekvienam verslininkui, patyrusiam bankrotą, bet nepasitraukusiam iš verslo pasaulio?
JAV net mokiniai žino, kad 85% naujai įkurtų įmonių per pirmuosius penkerius metus bankrutuoja. Jei jų savininkai nesiimtų įgyvendinti naujų idėjų, verslo pasaulis būtų nykus ir nepateisintų savo paskirties.
Kas geriau – jau minėtas revolveris prie smilkinio ar veikianti įmonė, siūlanti darbo vietų, mokanti mokesčius ir kurianti pridėtinę vertę?
O su neigiamu visuomenės požiūriu tenka susigyventi. Ir ne tik smerkiančiu bankrutavusio verslo savininką. Apskritai Lietuvoje dar gaji samprata, kad kiekvienas verslininkas – nusikaltėlis, sukčius, išnaudotojas. O jeigu dar ir bankrutavai, tada tavo paveikslas paišomas tamsiausiomis spalvomis.
Tačiau ar tai nusikaltimas, kad verslas dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidūrė padėtyje, neturinčioje jokių perspektyvų? Ar kaltas verslininkas, kuris, tarkim, pastatė degtukų fabriką, bet štai rinkoje atsirado žiebtuvėliai? Pas mus verslas kaltas bet kokiomis aplinkybėmis. Deja.
Mano nuomone, turėtų vyrauti olimpinis požiūris: jei tu olimpiadoje ir pralaimėjai, vis tiek esi gerbtinas, aišku, jei tik koveisi pagal taisykles. Aš jokių įstatymų nepažeidžiau, todėl mano sąžinė rami.
Vis dėlto pasigirsta kaltinimų, kad jūsų verslo atgimimas turi kai kurių fenikso sindromo požymių: ta pati gamykla, didžioji dalis darbuotojų – iš senųjų laikų. Išlaikėte ir „Narbutas ir ko“ prekės ženklą. Ką atsakytumėte į tokius pareiškimus?
Man labai nepatinka posakis „fenikso sindromas“! „Vikipedijoje“ nėra tokios sąvokos. Feniksas – šventas mitologinis paukštis, dieviška būtybė! O kas yra fenikso sindromas? Ar jei tu bankrutavai, tačiau nepalūžai, radai stiprybės viską pradėti iš naujo – tai blogai? Tai tu jau „feniksas“? Mano sąžinė rami, aš jokių įstatymų nepažeidžiau, nieko neapgavau.
Kodėl dirbame toje pačioje gamykloje? Todėl, kad išsimokėtinai išsipirkome ją iš banko, kuris buvo suteikęs paskolą jai statyti ir perėmė, kai dviejuose aukcionuose neatsirado nė vieno pirkėjo. Kodėl bankas pardavė mums? Na, turbūt nerado patikimesnių.
Kodėl dirba didesnioji dalis žmonių, kurie anksčiau darbavosi bankrutuojančioje „Narbutas ir ko“ įmonėje? Todėl, kad tai mano komanda. Imčiausi kitokio verslo, vis tiek pasikviesčiau daugumą iš jų. Nes geresnių nėra!
Kas nutiko su prekės ženklu? Jį įsigijome viešajame aukcione už pradinę kainą – 93.000 Lt, nes daugiau norinčiųjų nebuvo. Beje, manau, kad šitas prekės ženklas jau atgyveno, paseno, jis sukurtas prieš 19 metų, taigi mielas, bet … Buvo puiki proga pakeisti jį į naują, šiuolaikišką. Tai ir padarėme.
O dėl to, kaip aš jaučiuosi, jei man kas nors klijuoja kokią etiketę, tikrai labai nesijaudinu. Žinote, kas dieną spaudoje rašoma apie žagintojus. Atrodytų, beveik visi vyrai yra potencialūs žagintojai – visas tam reikalingas prielaidas turi, bet ar dėl to jie privalo jaustis tokie?
Minėjote, kad bankrutuojanti „Narbutas ir ko“ netrukus bus likviduota. Kokios tolesnės verslo perspektyvos?
Kai minėtai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, pasidarė aišku, kad reikia ką nors daryti, reikia, kad žmonės turėtų darbą, kad gamykla veiktų, kad veikla tęstųsi. Taip pradėjome bendradarbiauti su UAB „Abu partneriai“. Šiuo metu esu šios bendrovės akcininkas, man priklauso visas akcijų paketas. Neseniai, liepą, įkūriau dar vieną įmonę – UAB „Narbutas“, ji užsiims vien tik pardavimais Lietuvoje.
Mano, kaip akcininko, uždavinys – formuoti komandą ir leisti jai dirbti.
Prieš metus teigėte, kad pagrindinis Jūsų tikslas – nepranykti iš verslo žemėlapio. Panašu, kad jį pasiekti pavyko. O kas toliau?
Kai tąsyk kalbėjomės, minėjau minimalią ir maksimalią programą. Minimalius siekius – išlaikyti bent tai, ką turime, – įgyvendinti pavyko. Šiemet įmonė planuoja 18–19 mln. Lt apyvartą, jau dabar apie 80% gaminių eksportuojame.
Maksimali programa – pasiekti ankstesnius gamybos ir pardavimų tempus. Geriausiais laikais – 2007 m. – „Narbuto ir ko“ apyvarta buvo 93 mln. Lt. Neabejoju, kad pavyks įgyvendinti ir tai, esminis klausimas – kada. Bet drįstu prognozuoti, jog tai nutiks po 3–4 metų.
Jei paklaustumėte, ar turiu aiškią strategiją, kaip tai padaryti, prisipažinčiau, kad ne. Tik žinau, kokia mūsų padėtis yra dabar. Ir tikiu, kad viskas eis tik geryn. O kai tiki tuo, ką darai, dažniausiai pavyksta padaryti, ko nori.
Sakoma, už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Ar tinka šis posakis bankroto atveju?
Jei klausiate, ar bankrutavęs verslininkas yra pranašesnis už tuos, kurie nebankrutavo, sakau: tikrai ne. Žinoma, kad nebankrutavusieji yra geresni už tą „muštą“, nes sugebėjo išlaikyti verslą bet kokiomis sąlygomis.
Tačiau bankrutavęs verslininkas yra pranašesnis už save patį – už tą, koks jis buvo iki tol, nes tai, kas mūsų nesunaikina – užgrūdina.
Jei vėl tektų išgyventi bankrotą, ką darytumėte kitaip?
Nė neįsivaizduoju. Jei bankrutuotum kasmet, išmoktum tobulai bankrutuoti (juokiasi). Tačiau tikiuosi, kad daugiau šito patirti nebeteks.
Informacijos šaltinis: www.vz.lt. Autorė Rasa Dževeckytė, interviu skelbtas spalio 28 d. numeryje.
