Kontaktai

Ukmergės g. 364, LT-14188 Vilnius

info@salija.eu

+370 5 204 0850

 title=

Žinia, kad bankrutuoja viena stipriausių baldų gamybos bendrovių „Narbutas ir Ko“, sukrėtė visą Lietuvos verslo pasaulį. Dar skaudesnė ji buvo įmonės darbuotojams, kurių dar pernai buvo per 500, o šiandien jie visi jau gavę atleidimo lapelius. Bet didžiausi išgyvenimai prislėgė Petrą Narbutą, verslo įkūrėją. Ir tik praėjus geram mėnesiui po bankroto paskelbimo, jis sutiko VŽ papasakoti savo bankroto istoriją: pakalbėti apie klaidas, sprendimus ir, žinoma, lūkesčius, kad tarp bankroto ir verslo pabaigos neteks dėti lygybės ženklo.

Kada pripažinote, kad kitos išeities kaip bankrotas nėra?

Per du mėnesius, kai užsakymai krito tragiškai – net 4 kartus, kilo visokių minčių, kaip gelbėtis. Bet joms nebuvo lemta išsipildyti, nes užsakymų beveik neturėjome, o reikėjo pradėti grąžinti paskolą. Be to, daug kainavo persikėlimas į Ukmergę: nemažai darbuotojų atsisakė ten vykti, todėl reikėjo išmokėti aibę išeitinių kompensacijų. Taigi sunkmetį pasitikome ne tik neužsiauginę jokių riebalų, o visiškai „sukūdę“.
Pirmiausia, ką darėme – bandėme ieškoti investuotojo ir naujų pardavimų kanalų, mažinti sąnaudas. Bet per tokį trumpą laiką investuotojo nerasi, juk šiame sektoriuje sunkmetis skaudžiai tvojo visiems – net pasaulio galiūnų apyvartos krito 60–70%.
Susidomėjimas mūsų įmone buvo, bet pasiryžusiųjų investuoti – ne. Laivas skendo toliau. Todėl beliko vienintelis būdas – bankrotas.
Kaip jautėtės iki bankroto paskelbimo ir po jo?
Pirmiausia buvo šokas. Griebėmės minties restruktūrizuotis. Bet supratau, kad tai neįmanoma, nes procedūra sudėtinga: būtina parengti planą, kaip per 4 metus bus grąžintos visos skolos. Kai toks sunkmetis, vien pereiti į nenuostolingą veiklą – jau iššūkis, o jei įmonė dar bus apkrauta skolų grąžinimu… Beliktų skėstelti rankomis: bandžiau, bet nepavyko. Vien tik pusmečiui nukelti artėjantį galą nebuvo prasmės.
Prie pradinio šoko prisidėjo ir nepatyrimas. Besiblaškydami praradome 3 mėnesius, nes visi buvome apimti nežinios: ir darbuotojai, ir tiekėjai, ir prekybos partneriai. Ir kai tikrai supratome, kad galimybių nebėra, iškėliau rankas.
Tada šiek tiek palengvėjo. Nes kai bandai galva sieną pramušti, tik žiburėliai sukasi. Kai suvokiau, kad tai yra neįmanoma, kad ir kiek tą galvą daužytum, kilo mintis – o gal sienoje paieškoti durų?

Radote tas duris?

Pradėjome analizuoti padėtį – juk pasaulyje yra tiek daug įmonių, kurioms paskelbtas bankrotas, bet jos veikia ir laukia prisikėlimo. Pasišnekėję su bankroto administratoriais, nutarėme įmonės gyvastį palaikyti tiek, kiek įmanoma. Juk mus žino ne tik Lietuvoje, bet ir užsieny, pripažįsta visa Europa. Jei mes išnykstame – viskas. Konkurentai užsienyje tos rinkos neišlaikys. Didelėmis pastangomis gali bandyti ją iškovoti, bet tam reikės daug laiko. O mes viską tebeturime. Na, beveik viską: turime veikiančią gamyklą, į kurią investuota per 70 mln. Lt, sutarčių, patirties, žmonių.
Todėl radome užsakovus, kurie pirktų medžiagas, duotų mums užsakymų ir realizuotų produkciją. „Narbutas ir Ko“ atlieka tik gamybos paslaugą. Taip nurodyta bendradarbiavimo sutartyje, kurią su UAB „Abu parteriai“ pasirašėme balandžio pabaigoje. Žinoma, bankroto administratoriaus sprendimu, ji gali būti nutraukta, kaip ir bet kokia kita mūsų sudaryta sutartis. Bet gali būti ir nenutraukta.
Manau, iš to laimi visi: kreditoriai turi veikiančią gamyklą, darbuotojai turės darbo vietų, nes SEKMADIENIUI Petras Narbutas: Blogiausia būtų išnykti iš verslo žemėlapiodaliai jų bus pasiūlyta grįžti į įmonę. Tiekėjai džiaugiasi, nes kai kurie turi atsargų, kurios skirtos tik mums. Žinoma, yra skolų valstybei, bet ji suinteresuota, kad mes veiktumėme. Tikiuosi, kad klientai irgi norės pirkti, nes esame užsitarnavę vardą. Be to, prekės ženklo mes nepardavėme ir neparduosime.

Jei dabar turėtumėte antrą galimybę, ką darytumėte kitaip?

Jei klausiate apie netolimą praeitį, tai net jei būtų antra galimybė, nežinau, ar rastųsi kita išeitis nei bankrotas. Aplinkybės susidėliojo taip, kad nebūčiau galėjęs nieko kito padaryti, nors nušaukite mane. Tiesa, jei tuos kelis mėnesius nebūtume blaškęsi, gal būtume galėję išsaugoti daugiau parnerių. Nes dabar, kai jiems pranešame, kad mes veikiame, tenka išgirsti ir tokių atsakymų: „Jūsų 2–3 mėnesius nebuvo, per tą laiką susiradom kitų užsakovų. Džiaugiamės, kad jūs grįžtate, bet supraskit ir mus.“
Tie keli mėnesiai nežinios ir blaškymosi buvo nuostolis ir verslui, ir asmeninei sveikatai.
O jei laiką bandytume atsukti kur kas toliau, nemanau, kad irgi būtume turėję kitokį pasirinkimą. Augimo laikais nespėjome gaminti, netgi ieškojome, kas mums gamins. Išsinuomojome patalpų tiek, kiek buvo įmanoma. Tad nebeturėjome kur trauktis.
Sprendimą statyti naują gamyklą priėmėme prieš 3–4 metus. Tuomet jokiomis krizėmis nė nekvepėjo. Apskritai, netgi pernai lapkritį mes pagaminome rekordinį kiekį produkcijos, o užsakymai tą mėnesį jau krito. Tas beprotnamis, bumas, kai niekas nespėja, viskas pasibaigė per porą mėnesių.
Daugelis dabar klausia: gal iš viso nereikėjo tos gamyklos statyti? Ne, kitaip buvo neįmanoma. 2007 m. atlyginimus mes padidinome 60%, bet darbuotojų „tekamumo“ vis tiek negalėjome sustabdyti. O juk negali didinti atlyginimų ir automatiškai – kainų. Algas galima kelti tik didinant efektyvumą – tam reikalingi nauji įrenginiai. Mums reikėjo spręsti kausimą, ar sunykti stovint vietoje, ar bandyti rizikuoti eiti į priekį ir taip atlaikyti atlyginimų bei kitų sąnaudų didėjimą. Taigi apsisprendėme rinktis didesnę riziką. Bet prie jos prisidėjo dar ir sunkmetis.

Jūsų įmonei teko pergyventi ir Rusijos krizę. Kuo skiriasi šis sunkmetis nuo ano laikotarpio?

Verslą pradėjome 1991 m., netrukus ėmėme smarkiai ir audringai plėstis. 1998 m. atidarėme naują fabriką – tiesiai prieš Rusijos krizę. Po jos 2–3 metus laižėmės žaizdas, paskui pradėjome vėl augti. Iš ekonominės pusės, Rusijos krizė nebuvo tokia didelė ir globali. Mūsų rinka anuomet visa plėtėsi į Rytus, ir mes išmokome pamoką, kad reikia sukti į Vakarus, negalima koncentruotis vienoje vietoje.
Dabar krizė pasaulinė. Ir žmonių padėtis kitokia. Tuomet mes nieko neturėjome, todėl ir susiveržti diržus nebuvo taip sunku. Dabar visi turime daug turto, tai reiškia, kad visi apsikrovę įsipareigojimais bankams, o šie spaudžia.
Šis sunkmetis daug ką pakeis: visas rinkas, vartojimo įpročius. Visi mes turėsime pasikeisti.

Kaip įsivaizduojate įmonės, kurią įkūrėte ir kuriai tiek metų vadovavote, perspektyvas?

Yra daug filmų ar romanų, kuriuose apleisti fabrikai vaizduojami kaip siaubo elementai. Labiausiai bijau, kad mūsų fabrikas tokiu netaptų. Nenoriu ir to, kad jis būtų paverstas, tarkim, sandėliu, tad labiausiai tikiuosi, jog fabrikas Ukmergėje ir toliau atliks savo funkcijas.
Galimi keli scenarijai: gal kas nors pastatus nupirks kaip nekilnojamąjį turtą, o gal atsiras investuotojas, kuris pirks veikiantį fabriką. Mūsų sutartis su „Abiem partneriais“ tokiam scenarijui turėtų padėti, nes yra rinkų, kurias nesunku būtų atkurti. Įsisukus veiklai, galbūt būtų galima išsinuomoti fabriką ar išsipirkti išsimokėtinai.
Mūsų „programa minimum“ – išsaugoti fabriką ir palaikyti jo darbą. „Programa maksimum“ – atkurti tai, kas buvo.
Bet tokie, kokie buvome, nebūsime niekados. Nes būsime kitokie. O kada pasieksim buvusias apimtis – nežinau. Tokio klausimo dabar aš ir nekeliu.
 

Informacijos šaltinis: www.vz.lt;
Nuotrauka: vilniaus.diena.lt